MATYTI ŠVIESĄ |
TO SEE THE LIGHT
MATYTI ŠVIESĄ | TO SEE THE LIGHT
60 × 100 cm
Acrylic paint on canvas
2026
KAIP GIMĖ DARBAS? HOW DID THIS WORK COME INTO BEING?
Kiekvienas sutiktas žmogus nešasi savo šarvus. Vienų jie matomi, kitų – paslėpti po kasdienybe, šypsena ar tyla. Pinti šarvai šiame paveiksle tampa visų išgyventų kovų ženklu. Jie neprimena apie vieną konkretų mūšį, bet apie daugybę mažų ir didelių susidūrimų, kurie formuoja žmogų. Po netekties. Po neišsipildžiusio troškimo. Po ligos. Po nusivylimo. Po netikėto gyvenimo posūkio. Kiekvieną kartą tenka dar kartą pakilti ir mokytis gyventi toliau. Ilgainiui supratau, kad didžioji dalis šių kovų vyksta tyliai. Vieni saugo vaiko gyvybę. Kiti bando susigrąžinti vidinę ramybę. Vieni gyvena su senomis nuoskaudomis, kiti – su nerimu dėl ateities ar galimo karo. Iš šalies tai ne visada matyti. Tačiau įsiklausius į žmonių istorijas tampa akivaizdu, jog beveik kiekvienas kasdien kovoja mūšį, apie kurį aplinkiniai nieko nežino. Šiame paveiksle tamsa nėra tik naktis. Ji gali būti ilga šiaurietiška žiema, asmeninė netektis, visuomenėje tvyrantis nerimas, informacinio karo triukšmas ar vidinė žmogaus tyla. Ji nuolat keičia savo pavidalą, tačiau visada užduoda tą patį klausimą. | Every person we encounter carries their own armour. For some, it is visible; for others, it lies hidden beneath the routines of everyday life, a smile, or silence. The woven armour in this painting becomes a symbol of every battle endured. It does not speak of a single conflict, but of the countless visible and invisible struggles that shape a human life. After loss. After an unfulfilled longing. After illness. After disappointment. After an unexpected turn in life. Each time, we are called to rise again and learn how to continue living. Over time, I came to realize that most of these battles are fought in silence. Some struggle to save a child's life. Others search for inner peace. Some carry the weight of old wounds, while others live with anxiety about the future or the possibility of war. From the outside, these struggles often remain unseen. Yet by listening to people's stories, it becomes clear that almost everyone is fighting a battle each day that those around them know nothing about. In this painting, darkness is not merely the absence of daylight. It can be a long northern winter, personal loss, the unease of a changing world, the noise of information warfare, or the quiet turmoil within ourselves. Its form is constantly changing, yet it always asks the same question:
KOKĮ KLAUSIMĄ KELIA? WHAT QUESTION DOES IT ASK?
Kaip išsaugoti gebėjimą matyti šviesą tada, kai tamsa tampa kasdienybės dalimi? | How do we preserve the ability to see the light when darkness becomes part of everyday life?
KODĖL SVARBUS PROJEKTE? WHY IS IT IMPORTANT WITHIN THE PROJECT?
„Matyti šviesą“ apibendrina vieną svarbiausių viso meninio tyrimo „Mažiau garso – daugiau šviesos“ klausimų. Per šešiolika mėnesių gyvendama Kazlų Rūdoje sutikau daugybę žmonių, kurių kasdienybėje slypėjo nematomos kovos. Klausydamasi jų istorijų supratau, kad, nepaisant skirtingų patirčių, beveik visus jungia tas pats siekis – neprarasti gebėjimo matyti šviesą.
Šis paveikslas tampa metafora tam, kas vienija visus projekto kūrinius. Jis kalba ne apie vieną konkrečią istoriją, o apie universalią žmogaus patirtį – gebėjimą po netekties, nusivylimo ar nerimo vėl atsikelti ir tęsti gyvenimą. Todėl šiame darbe šviesa tampa ne fiziniu reiškiniu, bet sąmoningu žvilgsniu į pasaulį, vilties forma ir vidine laikysena.| To See the Light brings together one of the central questions of the artistic research project Less Noise – More Light. During the sixteen months I spent living in Kazlų Rūda, I encountered many people whose everyday lives were shaped by invisible battles. Listening to their stories, I came to realize that despite their different experiences, they were united by the same aspiration—to preserve the ability to see the light.
This painting becomes a metaphor for what connects all the works in the project. It does not tell a single story, but reflects a universal human experience: the ability to rise again after loss, disappointment, or uncertainty, and to continue living. In this work, light is not a physical phenomenon, but a conscious way of seeing the world—a form of hope and an inner disposition.
KONTEKSTAI I CONTEXTS
Ilgos ir atšiaurios Šiaurės Europos žiemos kaip žmogaus kasdienybę ir pasaulėžiūrą formuojantis veiksnys.
Lietuvos miškų kraštovaizdis ir metų laikų cikliškumas.
Klimato įtaka žmogaus fiziologijai, emocinei savijautai ir kasdieniams įpročiams.
Šviesos simbolika kaip vilties, prisikėlimo ir dvasinio vedimo metafora.
The long, harsh winters of Northern Europe as a force shaping everyday life and human perception.
The Lithuanian forest landscape and the cyclical rhythm of the seasons.
The influence of climate on human physiology, emotional well-being, and daily habits.
The symbolism of light as a metaphor for hope, resurrection, and spiritual guidance.
VIETOS ISTORIJA IR KULTŪRINIS KONTEKSTAS| LOCAL HISTORY AND CONTEXT
Lietuva priklauso Šiaurės Europos klimato zonai, kur metų laikų kaita ryškiai veikia kasdienį gyvenimą. Pagal 1991–2020 m. klimato normą, Lietuvoje per metus vidutiniškai užfiksuojama apie 1 750–1 900 saulės spindėjimo valandų, o žiemos mėnesiais saulės ypač mažai – vidutiniškai apie 135 valandas per visą meteorologinę žiemą. 2025–2026 m. žiema išsiskyrė kaip viena šalčiausių ir sniegingiausių XXI amžiuje. Lietuvoje vidutiniškai net 62 dienas buvo susidariusi bent 1 cm storio sniego danga, o sausį beveik visą mėnesį šalį dengė ištisinis sniegas. Nepaisant šalčio, ši žiema buvo ir viena saulėčiausių nuo 1961 m. – užfiksuotos net 202 saulės spindėjimo valandos, beveik 50 % daugiau nei daugiametis vidurkis. Gyvenimas tokiame klimate reikalauja nuolatinio prisitaikymo. Šaltis, sniegas ir ilgi tamsos periodai formuoja ne tik buitį, bet ir žmogaus santykį su laiku, gamta bei šviesa. Ši patirtis tapo vienu iš atspirties taškų kuriant paveikslą „Matyti šviesą“. Šiauriniuose kraštuose šviesa nėra savaime suprantama. Ji tampa vertybe, kurios laukiama, kuri pastebima ir vertinama. Būtent ši patirtis tapo vienu svarbiausių impulsų kuriant „Matyti šviesą“. | Lithuania belongs to the Northern European climate zone, where the changing seasons have a profound impact on everyday life. According to the 1991–2020 climate norm, the country receives an average of approximately 1,750–1,900 hours of sunshine per year. During the winter months, however, sunlight is scarce, with only around 135 hours of sunshine throughout the entire meteorological winter. The winter of 2025–2026 stood out as one of the coldest and snowiest of the 21st century. Snow cover of at least 1 cm persisted for an average of 62 days across Lithuania, while in January the country remained almost continuously covered in snow. Despite the cold, it was also one of the sunniest winters recorded since 1961, with 202 hours of sunshine—nearly 50% above the long-term average. Living in such a climate requires constant adaptation. Cold temperatures, snow, and extended periods of darkness shape not only everyday routines but also people's relationship with time, nature, and light itself. This experience became one of the starting points for creating To See the Light.
NUOTRAUKOS | PHOTOS
KŪRYBINIS PROCESAS | CREATIVE PROCESS
VIDEO
GARSAS | SOUND
POEZIJA | POETRY
Prie –25°C
(Kazlų Rūda, 2026 m. vasaris)
Pabundu tamsoje.
Apgraibom
siekiu telefono ir
Pykstu
ant palaidos gerklės
žadintuvo.
Prieblandoje,
basomis,
slenku
iki virdulio.
Verdu kavą.
Senoviškai.
Prancūzijoje sakytų –
turkiškai.
Lauke tamsu.
Pusto.
O aš
bandau šypsotis.
Save motyvuoju
Pusnimi.
Mišku.
Skausmingai šaltu oru.
Tavo apšalusiais ūsais.
Taip ir pasensim.
Tikiuosi.
Šypsausi virtuvėje,
gerdama jau pravėsusią kavą.
Išeinu.
Užvedu mašiną.
Nejuda.Stumiu. Ji slysta.
Jaučiuosi pati
kaip mašina.
Išlenda kaimynė.
– Tuoj pakviesiu vyrą.
Gėriau arbatą
ir pamačiau jus
per langą.
Nesitikėjau.
Sako:
– Sėskit.
Atsisėdu vidun,
jie įremia pečius
ir išstumia
mano Opelį
į laisvę.
Nuvažiuoju.
Mojuodama.
Ir pagalvoju —
gal kartais reikia įšalti,
kad žmonės
taip sušildytų.