KARALIENĖ ŠIRDŽIŲ |
THE QUEEN OF HEARTS
KARALIENĖ ŠIRDŽIŲ
220 × 200 cm
Acrylic on canvas
2026
KAIP GIMĖ DARBAS? HOW DID THIS WORK COME INTO BEING?
Atlikdama meninį tyrimą Kazlų Rūdoje beveik kiekvieną darbo dieną praleidau savivaldybės pastate, kuriame pati dirbu. Ilgainiui pažinau jo kasdienį ritmą ir jame dirbančius žmones. Viena iš jų – valytoja Palmira. Ji kiekvieną pasitinka su šiluma ir nuoširdumu, tyliai juda koridoriais dar prieš prasidedant susitikimams, kavos pertraukėlėms ir pokalbiams, o taip pat ir jiems pasibaigus. Kartą ji man pasakė: „Liko tik treji metai iki pensijos.“ Tuomet pagalvojau, kokia ji turbūt pavargusi.
Palmirai nežinant, nutapiau ją kaip pagrindinę šio paveikslo veikėją. Aplink ją nutapiau kavą geriančias ir kruasanus valgančias lapes – žaismingą mūsų visų, įskaitant ir mane pačią, atspindį. Mes sustojame kavos pertraukėlei, kalbamės ir juokiamės, o Palmira tuo metu ir toliau dirba. Jos darbas primena Sizifo triūsą – kad ir kaip kruopščiai būtų išplautos grindys, jos netrukus vėl tampa purvinos.
Vištos paveiksle atsirado iš kitos vietinės istorijos. Esu girdėjusi pasakojimą, kad netoli karinio poligono gyvenančios vištos dėl lėktuvų keliamo triukšmo kartais nustoja dėti kiaušinius. Nežinau, kiek tame tiesos, o kiek vietinio folkloro. Šiame kūrinyje jos tapo pažeidžiamumo simboliu kraštovaizdyje, kurį formuoja jėgos, esančios už jų pačių kontrolės. |
During my field research in Kazlų Rūda, I spent almost every weekday inside the municipal building where I work. Over time, I became familiar with its rhythms and the people. One of them is Palmira, a cleaner. She greets everyone with warmth and kindness, quietly moving through the corridors long before and after meetings, coffee breaks, and conversations. One day she told me, "Only three more years until retirement." I remember thinking how exhausted she must feel.
Without her knowledge, I painted her as the central figure of this work. Around her I placed foxes drinking coffee and eating croissants—a playful reflection of the rest of us, myself included, who often pause, chat, and laugh while Palmira continues working. Her task resembles that of Sisyphus: no matter how carefully the floors are cleaned, they quickly become dirty again.
The chickens entered the painting through another local story. I was told that hens living near the military training area sometimes stop laying eggs because of the noise of aircraft. I don’t know if it is true or local folklore. They became symbols of vulnerability within a landscape shaped by forces beyond their control.
KOKĮ KLAUSIMĄ KELIA? WHAT QUESTION DOES IT ASK?
Kas palaiko mūsų bendruomenes veikiančias, pats likdamas nematomas? Kodėl svarbą siejame su valdžia, o ne su rūpesčiu ir kasdieniu darbu? Ar orumui būtinas pripažinimas?
| Who keeps our communities functioning without ever becoming visible? Why do we instinctively associate importance with authority, while overlooking care, maintenance, and repetitive labour? Can dignity exist without recognition?
KODĖL SVARBUS PROJEKTE? WHY IS IT IMPORTANT WITHIN THE PROJECT?
Šis paveikslas išplečia projekto lauką nuo kraštovaizdžio stebėjimo prie socialinių ekosistemų tyrinėjimo. Užuot sutelkęs dėmesį į karinę infrastruktūrą ar fizinę aplinką, jis tyrinėja nematomas hierarchijas, formuojančias kasdienį gyvenimą. Savivaldybė čia tampa savotiška mažąja ekosistema, kurioje greta egzistuoja skirtingi vaidmenys – sprendimų priėmėjai, administracijos darbuotojai, ūkio personalas, valytojai ir lankytojai. Nors šios pareigos atrodo nevienodai reikšmingos, kūrinys kelia klausimą – kas iš tiesų neša didžiausią atsakomybę?
Palmira šiame paveiksle vaizduojama kaip karalienė – ne dėl užimamų pareigų ar institucinės galios, bet dėl jos gerumo, ištvermės ir tylios tarnystės. Paveikslas primena, kad žmonės, kurie savo kasdieniu darbu palaiko bendruomenes, dažnai lieka mažiausiai pastebėti. | This painting expands the project from observing landscapes to observing social ecosystems. Rather than focusing on military infrastructure or physical space, it explores the invisible hierarchies that structure everyday life. The municipality becomes a small ecosystem where different roles coexist: decision-makers, office workers, caretakers, cleaners, and visitors. Although these roles appear unequal, the work asks who is truly carrying the greatest responsibility.
Palmira is portrayed as a queen—not because of institutional power, but because of compassion, perseverance, and quiet service. The painting suggests that the people who hold communities together are often those who receive the least attention.
TEORINIAI ATSPIRTIES TAŠKAI THEORETICAL REFERENCES
Simone Weil
Simone Weil daug dėmesio skyrė dėmesingumo, fizinio darbo ir darbo orumo temoms. Ji teigė, kad nuoširdus dėmesys kitam žmogui yra viena aukščiausių pagarbos ir meilės formų. Taip pat ji manė, kad pasikartojantis fizinis darbas, nors dažnai visuomenėje nuvertinamas, atskleidžia gilias žmogaus egzistencijos tiesas. Šis paveikslas pratęsia šias idėjas, paversdamas valytoją – žmogų, kuris kasdienėje aplinkoje dažnai lieka nepastebėtas, – emociniu ir vizualiniu kūrinio centru.
Hannah Arendt
Knygoje Žmogaus būklė (The Human Condition) Hannah Arendt išskiria darbo (labour) ir kūrybinio darbo (work) sąvokas. Jos teigimu, labour – tai nuolat pasikartojanti veikla, kurios rezultatai greitai išnyksta, todėl ją tenka atlikti iš naujo. Palmira kasdien patiria būtent tokią darbo formą – kad ir kaip kruopščiai būtų išplautos grindys, kitą dieną jas vėl reikia valyti.
Simone Weil
Simone Weil wrote extensively about attention, manual labour, and the dignity of work. She argued that genuine attention to another person is one of the highest forms of respect and love. She also believed that repetitive physical labour, although often socially undervalued, reveals profound truths about human existence. This painting echoes these ideas by placing a cleaner—someone who often remains unnoticed—at the emotional and visual centre of the composition.
Hannah Arendt
In The Human Condition, Hannah Arendt distinguishes between labour and work. While work creates lasting objects, labour consists of repetitive activities that must be performed over and over again because their results quickly disappear. Palmira's daily cleaning embodies this condition: no matter how carefully the floors are cleaned, the task begins anew the following day.
VIETOS ISTORIJA LOCAL HISTORY
Kazlų Rūdos savivaldybė oficialiai įkurta 1999 m. gruodžio 21 d. (juridinį statusą įgijo po 2000 metų rinkimų), atskyrus ją nuo Marijampolės ir Šakių rajono savivaldybių. Šiuo metu visoje savivaldybėje gyvena apie 10,8 tūkst. žmonių (2025 metų duomenimis – 10 789 gyventojai).
Kazlų Rūda Municipality was officially established on 21 December 1999, gaining its legal status following the 2000 municipal elections, after being separated from the municipalities of Marijampolė and Šakiai. Today, the municipality has a population of approximately 10,800 residents (10,789 according to 2025 data).
NUOTRAUKOS | PHOTOS
KŪRYBINIS PROCESAS | CREATIVE PROCESS
TYRIMO ĮRAŠAS 06 – VIŠAKIO RŪDA
RESEARCH ENTRY 06 - VIŠAKIO RŪDA
Šiame tyrimo įraše kartu su Augustinu lankomės Višakio Rūdoje. Didžiąją dienos dalį praleidžiame Valdo Arbašausko įkurtame Liaudies buities muziejuje, įsikūrusiame dviejų upelių – Judrės ir Višakio – santakoje. Valdas aprodo daugelį metų kauptą senųjų rakandų, buities daiktų ir įrankių kolekciją, pasakoja apie balų rūdos tradicijas, savo sodybą, kieme įrengtas erdves, bažnyčios gonkas, perkeltas į jo kiemą kaip vietą sustoti, pabūti tyloje ar apmąstymams. Po pokalbio Valdas pasiūlo aplankyti netoliese esantį Šaltinėlį ir miško taką. Būtent ši rekomendacija nuveda mus prie medinių šventųjų skulptūrų, kurios vėliau tampa vienu pagrindinių mano tapybos darbo „Talita Kum“ motyvų. Šis vaizdo įrašas fiksuoja patį meninio tyrimo procesą – kaip kūriniai gimsta iš pokalbių, svetingumo, atsitiktinių rekomendacijų ir žmonių, kurie kasdien saugo vietos atmintį. | In this research entry, Augustinas and I visit the village of Višakio Rūda. We spend most of the day at the Museum of Folk Life founded by Valdas Arbašauskas, located at the confluence of the Judrė and Višakis streams. Valdas guides us through his collection of traditional household objects, tools, and everyday artefacts gathered over many years, while sharing stories about the local bog iron tradition, his homestead, and the spaces he has created around it. Among them is a church porch relocated to his yard—a place for silence, reflection, or simply taking a moment to pause. After a long conversation, Valdas recommends that we visit a nearby spring and the forest trail leading toward it. It is there that we encounter the wooden sculptures of saints that later become one of the central visual motifs in my painting Talita Kum. Rather than documenting a place alone, this video records part of the artistic research process—showing how conversations, generosity, unexpected recommendations, and the people who preserve local memory gradually become part of the work itself.
GARSAS | SOUND
POEZIJA | POETRY
ŠIRDŽIŲ KARALIENĖ
Lapės
jau gėrė
antrą kavą.
Kruasanai
toliau
metė
auksines plunksnas.
Karalienė
praėjo
su kibiru.
Niekas
nenusilenkė.
Grindys
prisiminė
kiekvieną batą.
Kiekvieną lietų.
Kiekvieną susirinkimą.
Vištos
jau buvo
pamiršusios,
kieno ėjimas.
Šachmatų lenta
kvepėjo
chloru.
Beveik paklausiau,
kas čia
vadovauja.
Tada pamačiau
jos rankas.
Karūna
buvo
iš guminių pirštinių.
„Dar treji metai
iki pensijos“, –
pasakė.
Lapės
juokėsi.
Karalienė
ir toliau
laimėjo,
nepadariusi
nė vieno
ėjimo.
QUEEN OF HEARTS
The foxes
were already
on their second coffee.
Croissants
kept shedding
golden feathers.
The Queen
walked by
with a bucket.
Nobody bowed.
The floor
remembered
every shoe.
Every rain.
Every meeting.
The chickens
forgot
whose move it was.
The chessboard
smelled
of bleach.
I almost asked
who was in charge.
Then I saw
her hands.
The crown
was made
of rubber gloves.
Three years
until retirement,
she said.
The foxes
laughed.
The Queen
kept winning
without making
a single move.